Na va – nespėjau susivokti, o jau ir kiton vieton persikraustyti prisireikė.

Iš tikrųjų, tai nesiruošiau viso šito veiksmo fotografinti – maniau, būsiu reikalingesnis, kaip nešikas, bet sykis Ievutė paprašė užfiksuoti, kaip jų butas iki remonto atrodo, tad padaręs kelis kadrus, negalėjau sustoti.

Tad istorija prasideda Ievutės prašytomis fotografijomis – Tamstų dėmesiui keli buto palėpėje vaizdeliai. Na, ir visa kita.

Tikiuosi, visi supranta, jog šitokis daiktų išdėstymas erdvėje atsitinka tik kraustymosi metu ir kad gyvenom mes gerokai tvarkingiau

Na va – prasideda pakelk-nunešk-pakrauk maratonas. Stiprus vyras tas Ku nieko nepasakysi.

Laiptukais žemyn…

…laiptukais aukštyn.

Plačiai pravertos svetingosios “GAZelės” durys. Mes jai labai dėkingi už tai, kad nereikėjo visko ant kukurų sunešioti.

Šiaip tai mes labiausiai dėkingi Lariui, kad tą “GAZelę” sumedžiojo.

Žemai lenkiam galvą, o Lari.

Ale puvėkas tai kaip reta – ir kas galėtų patikėti, kad šitas transportas pagamintas 1998-aisiais.

Laris tuo netiki, tad tikrina techninį automobilio pasą.

Pailsim…

…panešiojam…

…pailsim…

…panešiojam…

…nešiojam…

…vis dar nešiojam…

…ir dar nešiojam…

… pakaks.

Atvažiavo Ievutė ir atvežė gerų žinių, susijusių su raktų gavimu ir kitais teigiamais buitiniais dalykais.

O kai kurie vis dar nešioja.

Ir dar kaip nuotaikingai – gal piešinukai nuotaiką kelia?

Ievutė bendrauja su Antano gimtadienio dovana.

O kam šaukštas?

Panašu, kad ji nėra itin sužavėta.

Pasikrovėm.

Problemos su durim.

Keli smūgiai atitinkamu įrankiu ir problemos kaip nebūta.

Saugos instrukcija.

VAŽIUOJAM!

Pamatęs šitą šviesų įjungimo rankenėlę vėl stipriai suabejojau, kad mašina pagaminta 98-aisiais.

Ech, tie rusai su savo technika…

Atvažiavom.

Laiptinės fragmentas amžių glūdumą mena.

Keli vaizdai nereikalaujantys ypatingų komentarų.

Gal tik tiek, kad labai skubėjom, bo eiklioji “GAZelė” laukė priparkuota ant šaligatvio.

Šiaip tai įsikėlėm į tikrus rūmus.

Tiek plotu, tiek ir įrengimu jie atrodo didingai.

Argi negražu?

Pietūs naujame valgomajam – poilsis tarp nešiojimo maratono etapų.

Ir vėl…

Šįkart kraustom Ku ir Sandrą.

Jis ne šiaip išrodo sunerimęs – tą stalą žemyn tempėm trise su kokias penkiais pailsėjimais.

Košmaras kažkoks – tiek sverdamas jis galėtų turėti kokių papildomų funkcijų – virti kavą ar skusti bulves. Na, bent jau pieštukus drožti.

Bet ne – jis tiesiog stalas. Sunkus, tiesa.

“GAZelėn” irgi nelabai norom lindo.

Šitą vaizdelį aptikau laiptinėj.

Prisigalvoja gi žmonės visokių keistenybių.

Aš tiek apie kalendorių, tiek ir apie laiptinės spalvą.

Nu bet stiprus gi tas Ku (žinau, kad kartojuos).

Ir vis tik labai smalsu, kas rinko laiptinės spalvą.

Stiprus ir greitas.

Sandra ir jos ryšulėlis.

Reiks prie progos paklaust, kas jame buvo.

Autoportretas.

Laris puikiai atspindi visų mūsų savijautą.

Nuotrauką skiriu Ku.

Kažkaip ko nors neparemontavus pajudėti nepavyksta.

Važiuojam naujuosna namuosna.

Antanas sakė, kad čia deivė Austėja, o man labai patiko ta vakarinė saulė.

Čia mus sutinka netikėtas istorijos vingis.

Mūsų mieloji “GAZelė”, likus vos keliem šimtam metrų iki naujųjų namų, keldama aplinkinių vairuotojų nepasitenkinimą, ėmė nirtuligai šokčioti. Pamažėle tas jos šokčiojimas darėsi ne toks nirtulingas, kol galų gale ji visiškai aprimo ir sustojo.

Iš pradžių bandėm išsisukti paprastuoju – skambinimo – būdu.

Paskum vis tik teko atsidaryti kapotą…

… ir bandyti po juo susigaudyti.

Šį kartą po dangčiu rastas karbiuratorius vėl privertė  suabejoti, kad ši mašina pagaminta 1998-aisiais.

Bet štai įrodymas.

Netgi ranka išrašytas.

Čia prie mūsų prisijungė Ku ir reikalai pajudėjo.

Ohoho, kaip pajudėjo!

Po ne itin ilgai trukusių diskusijų buvo nuspręsta daiktų į kitus automobilius neperkraustyti, o bandyti atgaivinti mūsų mieląjį ratuotąjį gyvūną.

Taip taip – tai jis – karbiuratorius.

Iš karto persiprašau visų, kuriem neįdomu, kas dedasi po variklio dangčiu, bet toliau sekanti istorijos dalis bus būtent apie tai.

Gyvenimas privertė.

Ir čia Ku paaukojo savo maikę mūsų visų gerovei.

Sykis karbiuratoriaus ardymas ir visoki būrimai aplink jį nepadėjo, ieškojom kitos priežasties ir buvo aptikti tepalų pėdsakai ten, kur jų neturėjo būti.

Tokios aptiktys privedė prie štai kokios variklio būsenos.

Šits daiktas ant Ku kojos ir yra “GAZelės” šokio priežastis.

Ku gamina kažką, kas turėtų ją pakeisti.

Šiek tiek pašlifuojam. Dar šis bei anas…

..ir Ku jau sėdi laimingas.

Beje, čia puiki šviesa.

Ku įsitempęs stebi ar viskas veiks taip, kaip suplanuota – po 1,5-2 valandų darbo Laris kuria motorą.

Iš tikrųjų viskas veikė. Buvo šiokių tokių sunkumų užkuriant, keli pokštelėjimai, šiek tiek dūmų iš po kapoto ir “GAZelė” pajudėjo.

Jau išsikrovėm ir ruošiamės gabenti “GAZelę” į jos nakvojimo vietą.

Lario veidas išduoda, kaip sekasi mieląjį gyvūną budinti iš miego.

Šiaip ne taip pajudėjom ir skriejam geležinio vilko gatve.

Tiesa, skriejimu to nepavadinsi – po operacijos gyvūnas nesijautė pilnai atgavęs jėgas.

ATVYKOM!

“GAZelės” nakvojimo vieta kažkur panerių glūdumoj.

Buvo visiškai tamsu – 1/30, f2, ISO 3200

Laris ir Ku rakina vartus.

Tiesą sakant, iki dabar negaliu patikėt, kad mums pavyko pagydyti “GAZelę”

Pagaliau namie.

Manau, Lario šypsena ir alus išduoda kas vyko toliau – tiesą sakant, nieko nestandartinio įkurtuvių proga.

________________________________________________________________________________________

Tai tiek tos istorijos apie mūsų kraustymąsi.

Beje, gal kas prisimenat, kokiu laikotarpiu vyko didysis tautų kraustymasis ir kas iš kur kraustėsi?

Į sveikatą!

______________________________________________________________________________________

Kaip visad, tech.:

Nikon D700 + Nikkor 20mm f/2.8D AF + Nikkor 35mm f/2.0D AF

This entry was posted on Tuesday, April 21st, 2009 at 01:27 and is filed under Uncategorized. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. You can leave a response, or trackback from your own site.