Žinau, kad čia kalnas laiko praėjo po Antano gimtadienio, bet su tom juostelėm taip jau būna.

Siurprizas šį kartą buvo sugalvotas nei daug, nei mažai ypatingas – ogi nusivežti liubilialiatą į Žalgirio kaimą ir visokiais ‘indėniškais’ džiaugsmais palinksmint.

O taip pat – šunų kinkiniais palakiot.

Ką dar reikia paminėt – sykis tai buvo siurprizas, Antanas galvojo, kad važiuojam kažkokian kaiman Minio detalių pirkti.

Na ką, pradedam.

Visad keliaujam labai talpiai ir draugiškai – į Ievutės SAAB’ą telpa penki lėbautojai ir dar Tera bagažinėn. Tik ji nelabai nori ten lipti (aš ir norėčiau į saloną pas lėbautojus), tad kartais reikia ją keliamuoju būdu įsodinti.

Hubertas (tas, kur viskam dirigavo) pudrina Antanui smegenis, kad čia vat dabar kaimiečiai susirinko ir kad juos visus reikia pagal ūgį sustatyti.

Va ir kaimiečiai.

Įdomiausia yra tai, kad po viso šito veiksmo Antanas nuoširdžiai įtikinėjo, kad net kai jam akis užrišo ir visokiom rikiavimo nesąmonėm su kaimiečiais užsiiminėti liepė, jis nieko blogo neįtarė – “Čia gal toks keistas tas dalių pardavėjas”.

Ir vis tik aš manau, kad jis mums pripudrino.

Čia prasideda visokios linksmybės tarp medžių. Beje, fotkino čia Dalytė su savo Horizon.

Vėliau aš jį nugvelbiau.

Pratimas – mes abu labu tokiu.

Tikslas – pereiti dviem trosais, remiantis vienas į kitą.

Tie du, kur rankas iškėlę – saugo (įdomu, ką).

Maždaug taip viskas išrodo į pabaigą.

Pasiruošimas kitam smagumui.

Paskutiniai akcentai.

Antanas ruošiasi morališkai.

Oplia!

Va tai tau!

Ku kaip visad – pasiruošęs padėti.

Kitam šitos virvutės gale – kartelė, kurią reikia šokant pasiekti, Ku pareigos – reaguliuoti atstumą tarp kartelės ir šokančiojo (pagal šokančiojo pageidavimus, žinoma)

Čia dar vienas drąsuolis (sorry, nebežinau, kuris ar kuri)

Chill arba Dalytė fotkina savo batus.

Vis dar chill.

Linksmybės tęsiasi.

Gavo vyrai po krūvelę skudurų ir liepė tais skudurais jiems apsirėdyt.

Prizas.

Sakėm, kad su tokiu papuošalu į mišką geriau neit – da nupyškins kas.

“Ė, duok ir man prizą pasimieruot.”

“Nu gerai gerai jau”

“Tai aš – Pojukas Itkanka Lapės Galva Piktosios Akys Aštrieji Dantys”

Beje, jie kažkaip taip turėjo atrodyt.

Prasideda žaidimų dalis.

Apie šitą geriau nepasakosiu – labai jau intymu čia viskas.

Na va – tokius žaidimus ir žmonėm parodyt negėda.

Taikos pypkė.

Kažkaip neskani ta taika Ievutei.

Čia mes žaidėm visokius intelektualinius žaidimus.

Tokius, kaip “Dėžutė atidaryta, dėžutė uždaryta” ir kitus į šį panašius.

Na ir akys. Pamatęs tuos visus haskius pabandžiau įsivaizduot, kaip reikėtų jaustis miške sutikus vilką.

Brrr…

Dienos kulminacija – važiavimas kinkiniais.

Turėjom laukti vakaro, kad oras kiek atvėstų, nes kinkinių šunys, žinia, nėra prie šilumos pratę.

Antanas išrodo laimingas (kiek čia toj tamsoj įžiebt įmanoma).

Šiaip ar taip, gimtadienis, rodos, nusisekė. Bent jau Antanas buvo laimingas, o tai ir svarbiausia.

Valio!

__________________________________________________________________________

Tech:

Practica LB2 + Helios 44 58mm f/2.0 + Mir 1B 37mm f/2.8 + Fujicolor Superia Reala 100

Horizon Perfect + MC 28mm f/2.8 + kažkokia lomo juosta

Yashica D+yashinon 80mm/3.5+Kodak Portra 160NC

___________________________________________________________________________

Istorija labai trumpa ir aiški:

Ku remontuoja Minį.

Kažkada užsukau pas jį į garažą ir nusprendžiau kitą kartą ten apsilankyti su fotiku.

Taip ir padariau.

Tamstų dėmesiui MINI.

___________________________________________________________________

tech.

Nikon D700 + Nikkor 35mm f/2.0D AF

____________________________________________________________________

Praeitą kartą kraustydamasis paviešinau kelionės į Portugaliją fotografijas.

Tada žadėjau, kad kada vėliau ką daugiau iš savo negatyvų archyvo pademonstruosiu.

Sykis persikrausčiau dar kartelį, manau, proga tinkama.

Šį kartą į trasą eina mano diedelis (tėvelio tėvelis).

Galbūt šios fotografijos kai kam jau bus matytos, tačiau jaučiu didelį norą jas parodyti.

_____________________________________________________________________________

Trumpa fotosesijos istorija.

Atvažiuojam į kaimą, iš trobos išeidamas senelis klausia „A turi fotoaparatą?“„Taip“ „Eikš, nutrauksi mane su barzda, o paskum be jos.“

Padariau tai, ką diedelis prašė + dar kelis kadrus.

Taigi, diedelis ir jo barzdos istorija Tamstų teismui.

Skanaus!

Tech.:

Yashica D + Kodak Portra 160NC

______________________________________________________________________________

Na va – nespėjau susivokti, o jau ir kiton vieton persikraustyti prisireikė.

Iš tikrųjų, tai nesiruošiau viso šito veiksmo fotografinti – maniau, būsiu reikalingesnis, kaip nešikas, bet sykis Ievutė paprašė užfiksuoti, kaip jų butas iki remonto atrodo, tad padaręs kelis kadrus, negalėjau sustoti.

Tad istorija prasideda Ievutės prašytomis fotografijomis – Tamstų dėmesiui keli buto palėpėje vaizdeliai. Na, ir visa kita.

Tikiuosi, visi supranta, jog šitokis daiktų išdėstymas erdvėje atsitinka tik kraustymosi metu ir kad gyvenom mes gerokai tvarkingiau

Na va – prasideda pakelk-nunešk-pakrauk maratonas. Stiprus vyras tas Ku nieko nepasakysi.

Laiptukais žemyn…

…laiptukais aukštyn.

Plačiai pravertos svetingosios “GAZelės” durys. Mes jai labai dėkingi už tai, kad nereikėjo visko ant kukurų sunešioti.

Šiaip tai mes labiausiai dėkingi Lariui, kad tą “GAZelę” sumedžiojo.

Žemai lenkiam galvą, o Lari.

Ale puvėkas tai kaip reta – ir kas galėtų patikėti, kad šitas transportas pagamintas 1998-aisiais.

Laris tuo netiki, tad tikrina techninį automobilio pasą.

Pailsim…

…panešiojam…

…pailsim…

…panešiojam…

…nešiojam…

…vis dar nešiojam…

…ir dar nešiojam…

… pakaks.

Atvažiavo Ievutė ir atvežė gerų žinių, susijusių su raktų gavimu ir kitais teigiamais buitiniais dalykais.

O kai kurie vis dar nešioja.

Ir dar kaip nuotaikingai – gal piešinukai nuotaiką kelia?

Ievutė bendrauja su Antano gimtadienio dovana.

O kam šaukštas?

Panašu, kad ji nėra itin sužavėta.

Pasikrovėm.

Problemos su durim.

Keli smūgiai atitinkamu įrankiu ir problemos kaip nebūta.

Saugos instrukcija.

VAŽIUOJAM!

Pamatęs šitą šviesų įjungimo rankenėlę vėl stipriai suabejojau, kad mašina pagaminta 98-aisiais.

Ech, tie rusai su savo technika…

Atvažiavom.

Laiptinės fragmentas amžių glūdumą mena.

Keli vaizdai nereikalaujantys ypatingų komentarų.

Gal tik tiek, kad labai skubėjom, bo eiklioji “GAZelė” laukė priparkuota ant šaligatvio.

Šiaip tai įsikėlėm į tikrus rūmus.

Tiek plotu, tiek ir įrengimu jie atrodo didingai.

Argi negražu?

Pietūs naujame valgomajam – poilsis tarp nešiojimo maratono etapų.

Ir vėl…

Šįkart kraustom Ku ir Sandrą.

Jis ne šiaip išrodo sunerimęs – tą stalą žemyn tempėm trise su kokias penkiais pailsėjimais.

Košmaras kažkoks – tiek sverdamas jis galėtų turėti kokių papildomų funkcijų – virti kavą ar skusti bulves. Na, bent jau pieštukus drožti.

Bet ne – jis tiesiog stalas. Sunkus, tiesa.

“GAZelėn” irgi nelabai norom lindo.

Šitą vaizdelį aptikau laiptinėj.

Prisigalvoja gi žmonės visokių keistenybių.

Aš tiek apie kalendorių, tiek ir apie laiptinės spalvą.

Nu bet stiprus gi tas Ku (žinau, kad kartojuos).

Ir vis tik labai smalsu, kas rinko laiptinės spalvą.

Stiprus ir greitas.

Sandra ir jos ryšulėlis.

Reiks prie progos paklaust, kas jame buvo.

Autoportretas.

Laris puikiai atspindi visų mūsų savijautą.

Nuotrauką skiriu Ku.

Kažkaip ko nors neparemontavus pajudėti nepavyksta.

Važiuojam naujuosna namuosna.

Antanas sakė, kad čia deivė Austėja, o man labai patiko ta vakarinė saulė.

Čia mus sutinka netikėtas istorijos vingis.

Mūsų mieloji “GAZelė”, likus vos keliem šimtam metrų iki naujųjų namų, keldama aplinkinių vairuotojų nepasitenkinimą, ėmė nirtuligai šokčioti. Pamažėle tas jos šokčiojimas darėsi ne toks nirtulingas, kol galų gale ji visiškai aprimo ir sustojo.

Iš pradžių bandėm išsisukti paprastuoju – skambinimo – būdu.

Paskum vis tik teko atsidaryti kapotą…

… ir bandyti po juo susigaudyti.

Šį kartą po dangčiu rastas karbiuratorius vėl privertė  suabejoti, kad ši mašina pagaminta 1998-aisiais.

Bet štai įrodymas.

Netgi ranka išrašytas.

Čia prie mūsų prisijungė Ku ir reikalai pajudėjo.

Ohoho, kaip pajudėjo!

Po ne itin ilgai trukusių diskusijų buvo nuspręsta daiktų į kitus automobilius neperkraustyti, o bandyti atgaivinti mūsų mieląjį ratuotąjį gyvūną.

Taip taip – tai jis – karbiuratorius.

Iš karto persiprašau visų, kuriem neįdomu, kas dedasi po variklio dangčiu, bet toliau sekanti istorijos dalis bus būtent apie tai.

Gyvenimas privertė.

Ir čia Ku paaukojo savo maikę mūsų visų gerovei.

Sykis karbiuratoriaus ardymas ir visoki būrimai aplink jį nepadėjo, ieškojom kitos priežasties ir buvo aptikti tepalų pėdsakai ten, kur jų neturėjo būti.

Tokios aptiktys privedė prie štai kokios variklio būsenos.

Šits daiktas ant Ku kojos ir yra “GAZelės” šokio priežastis.

Ku gamina kažką, kas turėtų ją pakeisti.

Šiek tiek pašlifuojam. Dar šis bei anas…

..ir Ku jau sėdi laimingas.

Beje, čia puiki šviesa.

Ku įsitempęs stebi ar viskas veiks taip, kaip suplanuota – po 1,5-2 valandų darbo Laris kuria motorą.

Iš tikrųjų viskas veikė. Buvo šiokių tokių sunkumų užkuriant, keli pokštelėjimai, šiek tiek dūmų iš po kapoto ir “GAZelė” pajudėjo.

Jau išsikrovėm ir ruošiamės gabenti “GAZelę” į jos nakvojimo vietą.

Lario veidas išduoda, kaip sekasi mieląjį gyvūną budinti iš miego.

Šiaip ne taip pajudėjom ir skriejam geležinio vilko gatve.

Tiesa, skriejimu to nepavadinsi – po operacijos gyvūnas nesijautė pilnai atgavęs jėgas.

ATVYKOM!

“GAZelės” nakvojimo vieta kažkur panerių glūdumoj.

Buvo visiškai tamsu – 1/30, f2, ISO 3200

Laris ir Ku rakina vartus.

Tiesą sakant, iki dabar negaliu patikėt, kad mums pavyko pagydyti “GAZelę”

Pagaliau namie.

Manau, Lario šypsena ir alus išduoda kas vyko toliau – tiesą sakant, nieko nestandartinio įkurtuvių proga.

________________________________________________________________________________________

Tai tiek tos istorijos apie mūsų kraustymąsi.

Beje, gal kas prisimenat, kokiu laikotarpiu vyko didysis tautų kraustymasis ir kas iš kur kraustėsi?

Į sveikatą!

______________________________________________________________________________________

Kaip visad, tech.:

Nikon D700 + Nikkor 20mm f/2.8D AF + Nikkor 35mm f/2.0D AF

O buvo taip…

Prieš kažkiek tai metų gimė Ievutė. Niekas tikrai nežino prieš kiek – ir čia tikrai ne dėl to, kad neatmenamai seniai įvykę būtų.

Augo Ievutė didutė ir gražutė ir visaip kaip gerai jai viskas klojosi.

Ir atėjo diena, kai šį ypatingą Ievutės gimimą paminėti prisireikė. Ir susirinko visokie paslaptingi veikėjai, ir nusprendė visaip kaip ją pagerbti.

Visi jie turėjo po žinią, kurią turėjo perduoti ir į tą žinią sudėjo visą savo širdį.

Vieni į šį aktą žiūrėjo labai rimtai…

…kiti gi juokavo…

…šmaikštavo…

… ir net išsidirbinėjo.

Bet tai toli gražu nereiškia, kad Ievutės jie negerbė ar nemylėjo.

Buvo ir paslaptingasis Ievutės gerbėjas apsireiškęs. Jis tokis paslaptingas pasirodė, kad net užfiksuojamas nesidavė.

Paslaptingieji Ievutės sveikintojai sugalvojo dyvą neregėtą – pagrobti josios pačią gražiausią ant visos žemės transporto priemonę ir visaip kaip ją iškuopti.

Iškuopus toje pačioje vietoje pastatyti ir viską kaip buvus palikti.

Tokiu būdu turintis siurprizas įvykti ir stipriai Ievutę nudžiuginti.

Kaip tarė, taip ir padarė.

Ir vat kokia blizganti transporto priemonė po ypatingųjų švarinimo procedūrų paliko.

Vis tik tik išorinis blizgesys netenkino paslaptingųjų švarintojų, nes jie įtarė, jog vidus taipogi švaros dėmesio reikalauja, tad patraukė sunkiu švarinimo keliu toliau.

Dėl vidinės netvarkos jie buvo visiškai teisūs.

Tad puolė ją visaip kaip uoliai šalint.

Jie taip uoliai švarinosi, kad net kaukes šalin metė ir savo slaptingumą užmiršo.

Besišvarindami rado įvairių netvarkos apraiškų.

Švarinimosi įkarštyje buvo užsukę dar keli splapti-žinių-iš-visos-širdies-perdavėjai.

Kai kurie jų ne itin gerų kėslų vedini.

Tuo tarpu darbas ėjos – net dūmai rūko.

Ir štai – tikslas pasiektas – tviska ir blizga Ievutės ratai.

O štai ir ji – šaunioji švarintojų komanda.

Valio Ievutei, valio!

Nuoširdžiausi pasveikinimai gimtadienio proga!

_______________________________________________________________________________________________

Dabar persikelkime keletu dienų tolėliau.

Linksmai paminėję linksmąją dieną pakirdome sopančiom bei besisukančiom galvelėm iš pat ankstaus ryto ir išskubėjom traukinių sotin.

Gražioji Tera vyko su mumis.

Kaip tik su ja liubilialiatė ir flirtuoja.

Paėjėję mišku užėjom puikią aikštelę ant Ūlos kranto – po medžiais nebuvo sniego, tad nusprendėm įsikurti.

Ku kuria laužą.

Labai jau intensyviai kuria.

Privargo, matyt.

Sykis išėjom ne vidurvasarį, kiek pašlapo kojytės. Bet laužas – pats tas tokiu atveju.

Tas pasibuvimas gamtoj buvo labai ramus, toks šnekų-varinėjimo-vaizdų-žiūrinėjimo.

Mažutis peiliukas buteliukui praverti.

Su arbata labai gardu.

Laris – gamtos vaikas…

… ir gamtos vaikas Tera. Tiesiog nuostabu, kaip gyvūnai prisitaiko.

(čia kiek nesufokusavau – už tai persiprašau)

Rūpestingasis Ku mums pagamino maistelio…

… bei arbatos keliui.

O dėkui, o Ku!

Tai štai, kur mes buvom.

Įspūdingoji Zervynų traukinių stotis.

Paskutinės dvi apie tai, kaip gamta ir gaivus oras atima menkas lepių miestiečių jėgas

Tai toks tad buvo puikusis Ievutės gimtadienis.

____________________________________________________________________

Pabaigai kiek techninių detalių:

Pirma dalis (ta, kur apie švarinimąsi):

Nikon D700 + Nikkor 16mm f/2.8D AF Fisheye + Nikkor 20mm f/2.8D AF + Nikkor 35mm f/2.0D AF + Nikkor 50MM f/1.8D AF

Antra dalis (ta, kur gamtoj):

Yashica D + Yashinon 80mm/3.5 + Fujichrome ASTIA 100F cross processed. Expired 2003.

Practica LB2 + Helios 44 58mm f/2.0 + Mir 1B 37mm f/2.8 + Fujicolor Superia 400 + Fujicolor Superia Reala 100

___________________________________________________________________

Taigi, aplankėm Kopenhagą.

Na, ką aš galiu pasakyti – puikus miestas – gražus, jaukus, netgi mielas, sakyčiau.

Ir žmonės gražūs (ko iš skandinavų kažkaip nesitikėčiau, o jau ypač iš danų – ką aš žinau, iš kur tokie stereotipai manyje veša).

Žodžiu, siūlau aplankyti, tik pasiimkit pinigo – brungu kad tave kur.

____________________________________________________________________________________________________________________

tech.:

Yashica D+yashinon 80mm/3.5+Kodak Portra 160NC

Šįkart naudojau kodaką ir labai patenkintas esu – nebeliko to muilo, kuris randasi Fuji Reala naudojant. Kaip kada jis gal ir nieko, bet tik kaip kada.

____________________________________________________________________________________________________________________

Iš Vilniaus lėktuvas išskrido 6:50, tad visai anksti buvau Kopenhagoj. Rytas centrinėj Kopenhagos traukinių stoty (København H).

Juokingi jungtukai viešbučio kambaryje.

Pusiaudienį po miestą blaškiausi vienas. Pagrindinė Kopenhagos gatvė – Strøget.

Kuris jų tikras?

Vis tik niekaip negaliu atsidžiaugti tuo aparatu – kiekvieną kartą pasidaręs nuotraukas nustembu, kad tai, ką mačiau ten, dabar turiu fotografijoje. Vienas prie vieno. Super.

Eilinė dviračių barzda vienoje iš miesto aikščių.

Iki pabuvojau Danijoj, maniau, kad tik olandai dviračių fanatikai.

Jūsų dėmesiui Dalios solo.

Taip taip, tai jis – Hoegaarden’as.

Šiaip tai ten galima užeiti labai fainų kabakų. Šitas buvo kaip tik toks.

Nuo mažumės pratinasi prie gero gyvenimo – tokiais kadilakais vėžinasi kone kas antras mažasis danas.

Sekmadienį apniuko ir pasidarė labai gražu.

Gal kiek šaltoka, bet tikrai gražu.

Kai tupinėjau aplink tą dviratį, Dalia sakė, kad visokius šūdus fotkinu.

O man gražu.

Aš – seilėtas romantikas.

Minutėlę pagooglinau ir padariau tokią rastų Kopenhagos undinėlės fotografijų kergtį.

Juk idiliškai atrodo – taip ją ir įsivaizdavau.

O vat kokį vaizdą radom ten nuėję.

Gražūs kaminai.

Jau neminint to, kad miesto pakrašty ją įkurdino.

Beje, tie kaminai man tikrai gražūs.

Ir dar jos plaukmenys.

Danų dizaino centras. Gražus pastatas.

Įsigijau knygą. Dabar būsiu pats geriausias. Pats!

Nors Dalia, matos, irgi nori būti pati pati.

Įrodymas Ūlai, kad jos dovana – ne šiaip sau skardinė blešankėlė.

Pėstieji žino, kiek jiems reikia laukti…

… ir kiek laiko liko eiti.

(Žiūrėkit dideles)

Pirmadienį oras pabjuro.

Bet jie ištikimi savo transporto priemonėms.

Šaunuoliai, blemba.

Niekaip nesuprantu, kaip čia toks apšvietimas gavos.

Ta mašina buvo balta.

Tiesa, išlaikymas – 10s, f=22, bet vis tiek keista.

_____________________________________________________________________

Tai tiek vaizdų iš Kopenhagos.

Buvo gražu.

Rekomenduoju.

per vieną iš vakarėlių chebra susitaria, kad po tam tikro laiko vyriškoji tos chebros pusė į darbą ateis su ūsais.

o čia dar įsimaišo ta ūsų-prostatos-vėžio-prevencijos akcija, tad ta pati vyriškoji chebros dalis puošiasi ūsais kiek ilgėliau.

tamstų dėmesiui vienas ūsų augintojų draugijos narys.

tech. info:

nikon d700+AF Nikkor 35mm f/2D

__________________________________________________________________________________________________

savo kailiu patyriau, koks sveikas dalykas yra persikraustymas – iš vienos pusės atsikratai viso ko nereikalingo (ir kaip galima tiek brudo prikaupt), o iš kitos – randi tai, ką buvai kažkur užmetęs ar apskritai pamiršęs, kad turi.

panašiai nutiko ir su Portugalijos kelionės fotografijomis – bedėliodamas daiktus, kurių reikės, o kurių – jau tikrai nebe, priėjau ir savo negatyvų-fotografijų lentynėlę. be viso kito ten rasto gėrio (gal kada vėliau ir juo pasidalinsiu) aptikau ir foto iš Portugalijos.

tech info tiem, kam smalsu:

yashica d+yashinon 80mm/f3.5+fuji reala

_____________________________________________________________________________________________________________________________________________

startas. lisabonos oro uostas. kažkada vėlai vakare belaukiant bagažo

saldus vaizdelis. man patiko ta barzda laidų.

pietūs.

maistas (kažkoks ypač panašus į lietuvišką) + butelis vyno dviem (visai nelietuviška) + užrašai, kad ko nepamirštume pamatyt ar nuveikt.

apsilankėm Lisabonos expo’98 parodų miestelyje.

viena Lisabonos metro stočių.

velnias žino, kaip jie tai padaro, bet sienos dekoras sudėliotas iš glazūruotų plytelių. toks jausmas, kad piešinys buvo nupieštas glazūra, supjaustytas kvadratėliais, išdegtas ir vėl priklijuotas prie sienos.

pasivažinėjus metro Lisabonoj gali drąsiai ginčytis su žmogum, sakančiu, kad Maskvos metro – gražiausias pasaulyje.

prieš vieną iš daugelio kelionių traukiniu. be kavos – nė iš vietos.

Aveiro.

traukinių stoties sienos fragmentas.

dar vienas fragmentas…

…ir dar vienas

apsistojom nuostabiam pensione – jau vien laiptai ko verti

kambarys. visą naktį po langu esančiam bare žviegė ir langus daužė studentai. padlos.

tikrai labai gražu

šitam bare valgėm pačias skaniausias sardines per visą buvimo Portugalijoje laiką.

Porto. traukinių stotis. ta, kur centre (Sao Bento).

plaukėm laivu Douro upe. plaukusiųjų amžiaus vidurkis – kokie 50 metų (ir čia jau su mumis skaičiuojant). jaučiausi gana keistai. šiaip ar taip, buvo verta.

olandų invazija į Porto. Casa da Música.

hostelis Porto.

Coimbra. grįžtam iš pasisėdėjimo mieste.

tokių nuotraukų (ir fokuse ir ne) turiu kokias aštuonias. et, tas alkoholis…

vis dar Coimbra. iš ryto aptikom apleistą parką.

pakeliui.

Sintra. pasakų pilių vieta.

tas dėdė taisė langą ar kažką ir kalė mums virš galvų. šiaip ar taip tame lange jis man pasirodė panašus į karalių.

Daliai baisiai prisireikė lauro lapų. iki pamačiau šituos medžius, maniau, kad lauras – tai krūmas.

Lisabona. Vėl.

op…

…lia!

kelionės prasideda ir baigiasi oro uostais.

tik šis dar ne Vilniaus, o Frankfurto.

kaimas vadinasi Pavermenys. yra centre Lietuvos, netoli Panevėžio. iš čia kilęs mano tėvelis.

_______________________________________________________________________________________________

_______________________________________________________________________

kaime pamatysi tokių dalykų, kurių nerasi niekur kitur. čia žmonės gyvena naudodami tuos pačius daiktus eilę metų. patys juos pasiremontuoja, pasilopo. nors ir apsitrynę ir nusidėvėję jie atrodo ypač žaviai – niekad dirbtinai tokių faktūrų, spalvų ir paviršių neišgausi. pateikiu keletą fragmentų, nepakitusių nuo pat mano mažų dienų.
_________________________________________________________________________________________________________________________

_________________________________________________________________________________________________________________________